Vasaris 2015
Kino operatorius R.Greičius: „Autoriai Lietuvoje nesijaučia saugūs“
Kokie yra mokestiniai autorių įsipareigojimai Lietuvoje? Kokios jų socialinės garantijos? Kaip sudaryti sutartis? Kuo turi būti paremtas kūrėjų ir gamintojų bei platintojų bendradarbiavimas? Kino ir televizijos srityje dirbantiems autoriams tai yra kasdienės svarbos klausimai, į kuriuos jie patys neretai pristinga laiko ar išmanumo atsakyti.
Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA rengia seminarų ciklą „Kita kūrybos pusė“, skirtą televizijos ir kino produkcijos kūrėjams. Seminaruose bus pateikiami aiškūs atsakymai į klausimus apie filmų ir televizijos laidų autorines teises, kūrėjų socialines garantijas, kūrinių generuojamą ekonominę naudą ir finansinius aspektus, ES politiką autorių teisių srityje ir kt.
Pirmają paskaitą skaitė Intelektinės teisės mokslininkas, advokatas dr. Ąžuolas Čekanavičius. Šiame seminare apsilankęs Europos kino akademijos narys, vienas garsiausių lietuvių operatorių, Čekų liūto ir Sidabrinės gervės laureatas Ramūnas Greičius teigė gavęs svarbios informacijos.
„Sužinojau, kad bet kokia sutartis tarp manęs ir filmo gamintojo gali būti traktuojama kaip autoriaus teises nusakanti sutartis. O neaprašius autorinių teisių pasidalinimo sutartyje, tos teisės automatiškai atitenka filmo gamintojui, - pasakojo R.Greičius. - Sutarėme su AVAKA, kad seminarų metu padės sukurti autorinių teisių sutarties šabloną. Išsiaiškinau, kad perduodant duomenis apie atskirų autorių nufilmuotus filmus negali tikėtis automatiškai informacijos perdavimo į sąrašus, pagal kuriuos skirstomas tuščios laikmenos mokestis.“
Kino kūrėjas tokius seminarus rekomenduotų ir savo kolegoms. „Lietuvoje nėra funkcionalių audiovizualinio sektoriaus kūrybos žmonių profesinių sąjungų. Autoriai Lietuvoje nesijaučia saugūs. Visos problemos, atsirandančios norint apginti savo tiek turtines, tiek neturtines teises, remiasi į pačių autorių išprusimą. Tokie seminarai mums tą išprusimą dalinai suteikia”, - įsitikinęs R.Greičius.
Seminarų ciklas „Kita kūrybos pusė“ ir toliau vyks Vilniaus mokytojų namuose, nemokamai. Artimiausias seminaras - vasario 26-ąją, jo tema - Autorių ir prodiuserių bendradarbiavimas. Kovo 26 d. seminare bus diskutuojama apie mokestinius autorių įsipareigojimus.
Šiuo projektu AVAKA siekia skatinti autorius domėtis savo teisėmis ir mokėti jomis tinkamai pasinaudoti ir apsisaugoti. Projektas dalinai finansuojamas pagal Kultūros ministerijos kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programą.
Nuotrauka iš LIKA archyvo
E.Pukšta: „Nelogiška stabdyti filmą, kai jis guli ant lentynos“
Neseniai startavusi mobilioji programa „Lietuvos kino fondas“, suteikianti galimybę planšetėse ar išmaniuose telefonuose pasižiūrėti daugiau nei 100 lietuviškų filmų, jau pritraukė ir žiūrovų, ir kūrėjų dėmesį. Kino kritikas Edvinas Pukšta fondą pavadino unikalia platforma, kuri padės užpildyti istorines spragas. Jis įsitikinęs, kad ten turėtų patekti ir šiuolaikiniai kino darbai, kai baigia aktyvųjį gyvenimą kino salėse ir yra išleidžiami DVD.
„Lietuvos kino fondas“ veikia mobiliosios aplikacijos principu. Tautinio kino mėgėjai, atsisiuntę programą, gali pamatyti daugiau nei 100 vaidybinių ir dokumentinių filmų, 1957–1981 metais sukurtų Lietuvos kino studijoje.
Prisijungdami internetu, nemokamai, žmonės gali pasižiūrėti režisieriaus Marijono Giedrio „Herkų Mantą“, Algirdo Aramino „Andrių“, Arūno Žebriūno „Seklio Kalio nuotykius“, Algimanto Puipos „Arkliavagio dukterį“ ir daugelį kitų filmų, tarp jų – ir rečiau rodytų, nematytų.
„Labai džiaugsmingai sveikinu šią unikalią iniciatyvą, kuri išnaudoja šiuolaikines ryšio priemones ir suteikia galimybę legaliai pasižiūrėti lietuviškus kino filmus. Dauguma galvoja, kad jau viską matė, bet kai išvysti tiek daug filmų pavadinimų – atsiranda ir naujienų. Labai gera idėja – toks alternatyvus filmų platinimo modelis“, - sakė E.Pukšta.
Jo įsitikinimu, jei atsirastų kino peržiūros mokestis, projektas nebetektų prasmės ir pakenktų visam principui.
„Nereikėtų į platformą dėti filmų, kurie dar pajėgūs surinkti pinigų. Turi būti protingas metų kriterijus – 5 ar 7 metai. Juk filmas pradedamas rodyti per televiziją tik tada, kai baigiasi jo gyvavimas kino salėse ir pasirodo DVD, - kalbėjo E.Pukšta. - Dabartinis jaunimas neturėjo progos pamatyti daugelio puikių filmų, nes dar net nebuvo gimęs. Tačiau naujesni filmai – tokie kaip Emilio Vėlyvio „Redirected“ ar Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia“, taip pat ir režisieriaus Algimanto Puipos pastarieji filmai, buvo labai gerai lankomi kino teatruose. Matyčiau prasmę įkelti juos į šią platformą.“
Kritikas įsitikinęs, kad turi būti vykdoma aktyvi platformos sklaida ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
„Daug kalbama apie tai, kad vieni restauruoja dokumentinius filmus, kiti bando susirinkti archyvą iš Maskvos, bet vienos vietos, kur galėtum rasti visą Lietuvos kino istoriją, iki šiol nebuvo. Todėl kviečiu visus prisijungti ir reprezentuoti Lietuvos filmus, užpildyti istorinę spragą, - teigė aktyvus lietuviško kino propaguotojas E.Pukšta. - Naudą matau ir kitą – reikėtų reklamuoti „Lietuvos kino fondą“ Kanų, Berlyno mugėse. Užsienio festivalių specialių programų sudarytojai tokios mobiliosios programos pagalba galėtų peržiūrėti lietuviškus filmus, negaišdami laiko kontaktų paieškoms. Tai padidintų lietuviško kino retrospektyvų užsienyje galimybę, pritrauktų dėmesio, galbūt atsirastų naujų idėjų.“
Skaitmeninių duomenų bazės „Lietuvos kino fondas“ projektą vykdo Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA bendradarbiaudama su Lietuvos kino centru, dalinai finansuojant LR Kultūros ministerijai.
Monikos Daužickaitės nuotrauka
